Darbo laikas: I-V 8.00 - 18.00
                     VI   8.00 -16.30
                    VII  nedirbame

RASEINIŲ

MARCELIJAUS MARTINAIČIO

VIEŠOJI BIBLIOTEKA

Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas, / Žodyną, Maironio eilėraščius, seną verpstę: / tik tai gali paliudyti mano teisę į žemę.

Marcelijus Martinaitis

Rašytojas ir asmenybė

Pereiti prie turinio Marcelijus Martinaitis – labai savitas menininkas, sujungęs avangardinį poetinio žodžio žaidimą su konservatyvia kaimiška kultūra, minties spontaniškumą – su valstietiškojo mąstymo inercija, paradokso energiją – su archetipo rimtimi. Iš vienos pusės pažiūrėjus – jis labai archaiškas ir įsikibęs senovės, įsišaknijęs regioninėje etnocentrinėje kultūroje, iš kitos – tiek naujoviškas ir universalus, kad net laikytinas postmoderniu autoriumi, galinčiu lengvai susikalbėti kad ir su dzenbudizmo metafizika.

(Regimantas Tamošaitis)

 

Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius.

( Valentinas Sventickas)

 

Kukutis yra Martinaičio ženklas. Martinaitis pasaulyje – pirmiausia žinomas kaip poetas, parašęs „Kukučio balades". [Jas] galima suvokti kaip netikėtą archainės pasaulio struktūros pratąsą toje pačioje erdvėje, kur kadaise Liudvikas Jucevičius, Simonas Stanevičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis užrašinėjo senas giesmes, persirengėlių apeigas, pasakas ir sakmes, bet kitu laiku.

(Viktorija Daujotytė)

 

Kokios didelės tyrinėtojo, labai akylo žmogaus, aistros būta, kaip ilgai ji išsilaikė, neužslopinta nė sunkiausių aplinkybių. Dar prieškariu, dar gimnazistas, jis suprato, kad žemaičių senoji patirtis nesulaikomai dingsta. Todėl kiek įmanydamas stengėsi fiksuoti, užrašyti, surinkti. Buvo vedamas, tikslingai kreipiamas lyg kokio įgimto saugojimo instinkto, lyg senoji žemaičių žemdirbių kultūra nykdama būtų iškėlusi tokio pasiaukojimo asmenį, kad sunku su kuo nors ir lyginti...

(Viktorija Daujotytė)

 

O koks buvo Marcelijaus Martinaičio vaidmuo literatų būrelyje? Sakyčiau – šypsotis ir laiminti. Jis sukurdavo labai džiugią atmosferą. < ... > Prisimenu Marcelijų kaip itin demokratišką žmogų, kuris nesistengė atrodyti kaip guru, išminčius arba vedantis už rankos. Buvo pakeleivis, bičiulis, turbūt dėl to ir atsirado ypatinga pagarba jam. Man net sunku apie Marcelijų šnekėti, kadangi jaučiu per artimą santykį – ne literatūrinės, ne universitetinės ir ne akademinės draugystės, o kažkokio aukštesnio dvasinio bendrumo. Manau, tą paliudytų beveik visi literatų būrelio nariai – Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas.

(Vytautas V. Landsbergis)